Marokas

 

Marokas

INFORMACIJA APIE ŠALĮ

Plotas. 458 730 kv. km. be Vakarų Sacharos (252 120 kv. km.) teritorijos.

Sostinė. Rabatas, 1, 5 mln. gyventojų (2006 m.).

Geografija.Maroko Karalystė (Marokas) - valstybė šiaurės vakarų Afrikoje. Ribojasi su Alžyru, Vakarų Sachara. Jos krantus ties Gibraltaro sąsiauriu skalauja Viduržemio jūra ir Atlanto vandenynas, visai šalia yra Kanarų salos. Sąsiauris skiria Europą nuo Afrikos. Beveik šalies centre - Atlaso kalnynas, aukščiausia viršūnė ( Gebel Toubkal ) - 4167 m virš jūros lygio. Atšiaurūs Rifo kalnai - šiaurėje.

Klimatas. Prie vandens klimatas būna subtropinis, šalies gilumoje - žemyninis. Maroke ištisus metus šilta ir drėgna, tik kovo ir lapkričio mėnesiais galima tikėtis kritulių. Aišku, oras priklauso nuo vietovės, kur esate: Pietuose, Rytuose, dykumose temperatūra būna aukšta, o kai kur kalnuose ar atokioje vietovėje naktį temperatūra gali kristi žemiau nulio. Vidutinė temperatūra sausio mėnesį - 10-12 laipsnių, liepos mėnesį 24-28 laipsniai šilumos. Vidutinis metinis kritulių kiekis yra apie 1000 mm, šiaurėje ir pietvakarinėje dalyje lyja mažiau (200 mm). Kalnuose žiemą iškrinta sniegas, Atlanto vandenyno pakrantėje dažnai susidaro rūkas.

Gyventojai.33, 241 mln. gyventojų (2006 m. liepa). Daugumą gyventojų sudaro berberai, didžiausia mažuma - arabai, yra nedaug juodaodžių afrikiečių ir europiečių.

Kalba. Oficiali arabų kalba priklauso semitų kalbų grupei. Neoficiali antroji Maroko kalba - prancūzų, kuri verslo ir ekonomikos aplinkoje vartojama kaip pagrindinė. Apie 10 mln. Maroko gyventojų kalba berberų kalba.

Religija. 98, 7 % sudaro musulmonai-sunitai, 1, 1 % - krikščionys, 0, 2 % - judėjai.

Šalies valdymas ir politika. Konstitucinė monarchija.Dabar tai viena iš nedaugelio arabų šalių, kurias valdo karalius. Politinė Maroko valdžia charakterizuojama neribojama karaliaus valdžia vyriausybei ir minimaliais ministro pirmininko įgaliojimais. Maroko konstitucinės monarchijos valdovu nuo 1999 m. liepos 30 d. yra karalius Mohamedas VI. Jo valdžia remiasi tuo, kad pagal Maroko konstituciją karalius taip pat yra ir religinis visos šalies musulmonų vadovas, todėl monarchijai tenka pagrindinis politinės valdžios krūvis, o karalius yra pagrindinė valdymo sistemos ir visuomenės gyvenimo figūra. Vykdomoji valdžia priklauso ministrui pirmininkui, kurį skiria karalius. Ministras pirmininkas Drisas Jettou (nuo 2002 m. spalio 9 d.). Formaliai jis turi teisę skirti ministrus, tačiau dažniausiai tai daro karalius. Parlamentas Maroke egzistuoja nuo 1956 metų. Nuo 1997 metų formuojamas dviejų palatų parlamentas.

Ekonomika. Ekonomika yra gana atsilikusi, paremta žemės ūkiu ir kalnakasybos pramone, tačiau Marokas yra žinomas pasaulyje mineralinių rūdų (ypač fosforitų, švino koncentrato, mangano rūdos) ir žemės ūkio produkcijos (citrusiniai vaisiai, pomidorai) eksportuotojas. Ūkio struktūra ir specializacija susiklostė pirmoje XX a. pusėje, kai Marokas dar buvo kolonija, o kolonizatoriai buvo suinteresuoti eksploatuoti vien gamtos išteklius. 1960-1970 metais ėmė augti ne tik Prancūzijos, bet ir kitų valstybių (JAV, Belgijos, Italijos, Vokietijos) investicijos. Šios investicijos skatinamos steigiant bendras įmones su Maroko verslininkais. Pastaruoju metu sukurta daug bendrų įmonių su arabų naftos gavybos verslovėmis. Pradėta nacionalinės ekonomikos plėtra, kai kuriose šakose sudarant Maroko bendrovėms palankesnes sąlygas.

Ištekliai. Marokas turi daug naudingųjų iškasenų. Atlaso kalnuose gausu aukso, mangano, kobalto, nikelio rūdos, vario rūdos. Centrinėje šalies dalyje randama spalvotųjų ir retųjų metalų - švino, cinko, volframo, molibdeno, taip pat geležies rūdos. Šalies vakaruose susikaupė milžiniškos fosforitų ir švino-cinko rūdų atsargos, šiaurės rytuose yra didelis akmens anglies ir naftos baseinas. Maroke taip pat yra labai gausios fluoritų, grafito, asbesto, daugelio mineralinių druskų, statybinių medžiagų atsargos. Gipso, galito ir kai kurių druskų atsargos tokios milžiniškos, kad jos net nėra apskaičiuotos. Teisingai reguliuojamos upės turi dideles energetikos plėtros ir drėkinimo galimybes. Maroke gausu ir požeminio vandens, kuris naudojamas buičiai ir galvijams girdyti.

Valgiai. Maroką nuo Ispanijos skiria tik siaurutis Gibraltaro sąsiauris, tad Maroko virtuvė turi daug bendro su Viduržemio jūros šalių virtuve, tačiau kontrastas tarp skirtingų žemynų maisto gaminimo tradicijų vis dėlto egzistuoja. Marokiečiai (dar vadinami maurais) turėjo įtakos ir visai Pietų Europos virtuvei. Maroko virtuvei būdingas paprastumo ir sezoniškumo balansas. Populiari aviena, jautiena, vištiena ir kupranugarių mėsa. Pagrindinis angliavandenių šaltinis - duona, ryžiai, kuskusas (smulkinti ir apvolioti miltuose grūdai arba manai, ruošiami garuose su aviena, vištiena, jautiena ir daržovėmis). Kartais patiekalas gali būti aštrokas, jei dedama „harisa" ( aitriųjų pipirų padažas ). Šis patiekalas turi būti karštas. Šaltas kuskusas valgomas tik užsienyje, bet ne Maroke.

Maroke vartojama daugybė šakniavaisių, žalumynų ir vaisių. Patiekalai pagardinami daugybe prieskonių, žalumynais.

Per tradicinius pietus patiekiama daugybė įvairiausių patiekalų. Papročiai reikalauja, kad svečiai juos pagirtų. Tradicinių pietų metu stalo įrankiai nenaudojami, valgyti reikia dešinės rankos rodomuoju ir viduriniuoju pirštais. Pietų pradžioje rankoms nusiplauti atnešamas indelis su karštu rožiniu aromatizuotu vandeniu. Kartais pradžioje siūloma sriubos. Marokiečių sriubos labai tirštos ir sočios. Viena iš jų - charira (avienos sriuba su pupomis ir prieskoniais). Ji valgoma ir pasibaigus ramadanui. Populiari ir trinta vištienos sriuba.

Kontrastai būdingi ne tik šiam kraštui, bet ir jo virtuvei. Kartais tas pats patiekalas gali būti ir saldus, ir aštrus, ir sūrus. Į mėsos patiekalus dedama džiovintų ar šviežių vaisių. Populiarūs tradiciniai patiekalai - aviena su datulėmis,juodomis slyvomis, pupomis, kedrų riešutais ar razinomis. Marakeše labai populiarus patiekalas tadžija - ant specialaus stovo su anglimis moliniame dubenyje, uždengiamame kūgio formos dangčiu, troškinama aviena, vištiena arba jautiena ( gali būti ir žuvis ) su daržovėmis. Pastilia - tradicinis šventinis patiekalas, gaminamas vestuvėms ar svarbių svečių sutikimui. Tai baltame apvalios formos sluoksniuotame pyrage įdaryta karvelio mėsa arba vištiena su mėtų lapais, smulkintais migdolais ir šiek tiek medaus, o pats patiekalas dar gali būti apibarstomas cinamonu.

Be mėsos patiekalų, marokiečiai mėgsta žuvį ir jūros gėrybes, ypač austres. Agadyro kurorto restoranuose padavėjas pirmos suvalgytos austrės kiautą suvynioja ir dovanoja svečiui kaip suvenyrą.

Pietaujant valgoma tradicinė duona - ksra. Pietų pabaigoje patiekiami vaisiai ir saldūs pyragėliai su įdaru (medumi, riešutais ir kitais skanėstais). Geriama saldi mėtų arbata. Ji verdama iš žalios arbatos, į kurią įmetama šviežių mėtų lapelių).

Alkoholiniai gėrimai. Maroke gaminami raudonieji ir baltieji vynai, populiariausios rūšys - „Semillon", „Cabernet President", „Ksar" ir kt. Vartojama mahia - figų degtinė, maždaug 38 laipsnių, skoniu primena lietuvišką ruginukę. Populiariausios alaus rūšys - „Flag special" arba „Casablanca". „Flag special" skonis artimesnis mūsų pamėgtoms alaus rūšims, o „Casablanca" turi savotišką prieskonį. Restoranuose „Flag special" įprastai atneša 0.24 l buteliukuose, „Casablanca" - 0.33 l.

Vynai restoranuose ir kavinėse dažniausiai būna sausi. Padavėjai ir barmenai kartais net nelabai supranta, kai prašai pusiau saldaus ar pusiau sauso vyno. Maroke įsigyti alkoholinių gėrimų galima ir kurortuose Agadyre, Essaouiroje, tačiau vykstantys į pažintines keliones turėtų tuo pasirūpinti iš anksto, nes Marokas - musulmoniškas kraštas ir alkoholis ne visur parduodamas.

Istoriniai faktai. Maždaug 8000 metų Šiaurės Afrikoje gyvena seniausi čiabuviai gyventojai - berberai. Regiono istorija - nuo seno čia gyvenusių berberų ir užkariautojų santykių istorija. Pirmieji XII a. pr. Kr. šiose teritorijose pasirodė finikiečiai, įkūrę čia kelias kolonijas, kurios vėliau atiteko kartaginiečiams, o nuo II a. pr. Kr. šias žemes užėmė romėnai. I amžiuje pr. Kr. įkuriama trumpai gyvavusi Mauritanijos valstybė, kurią valdė romanizuotas berberas Juba II ( 25 pr. Kr. - 23 m. e. ) ir jo sūnus Ptolemajus ( 23-41 m.) Po pastarojo mirties savo imperinę valdžią šiam kraštui primeta Roma. 429 metais šiandieninio Maroko teritoriją, vis dar priklausiusią Romai, užgrobė vandalų gentys, o dar po šimto metų čia įsigalėjo bizantiečiai. 682 metais Šiaurės Afriką pradėjo nukariauti arabai, kurių valstybė klestėjo XI-XIII amžiuje.

Valdant Almochadams, Marokas buvo didžiulės imperijos centras, išsiplėtęs per dabartinio Alžyro, Libijos, Tuniso, Ispanijos ir Portugalijos žemes, bet, žlugus dinastijai, žlugo ir imperija.

Maroko atgimimas vyko XVI-XVII amžiais. Ypač šalis klestėjo valdant sultonui Achmedui al Mansurui az Zachabui, kurio valdymas dar vadinamas šalies „aukso amžiumi". Tiesa, XV amžiaus pradžioje keli uostai dar buvo ispanų ir portugalų rankose, bet XVII amžiuje jie vėl priklausė Maroko sultonui. XVIII-XX amžiaus Marokas vadinamas piratų valstybe, kadangi daugelį miestų valdė piratai. 1859-1860 metais Maroką buvo užgrobusi Ispanija, bet į jį taikėsi ir Prancūzija, kuri 1904 gavo dalį, o 1912 - daugumą šalies teritorijos. 1956 metų kovą nepriklausomybę atgavo prancūzų Marokas, o balandį - ispanų. 1956 m., Marokui atgavus nepriklausomybę, santvarka buvo pakeista į konstitucinę monarchiją, o pirmuoju nepriklausomos šalies karaliumi tapo Mohamedas V. Jis vadinamas Tautos Tėvu ir valdė iki 1961 m. Po jo valdžia atiteko Hasanui II ( 1961-1999). Dabar valstybės karalius yra Mohamedas VI. Jaunas, perspektyvus, išsilavinęs, turintis ekonomikos daktaro laipsnį valdovas.

ŠALIES SPECIFIKA

Išskirtiniai šalies bruožai. Išskirtinis šalies bruožas yra Sacharos dykuma, plytinti nuo Nilo iki Raudonosios jūros. Ji yra pati didžiausia pasaulyje - apie 9 mln. kvadratinių kilometrų. Sachara užima beveik trečdalį Afrikos. Tai ir karščiausia pasaulio dykuma (vasarą temperatūra pasiekia 50 laipsnių karščio).

Marokas yra egzotiška šalis. Įdomi yra maurų (šiaurės Afrikos arabų musulmonų) kultūra. Savokultūriniais ir socialiniais ypatumais, apsirengimu, folkloru, gyvenimu vadinamuosiuose „troglodituose" įdomūs ir vietiniai gyventojai - berberai. Jie dar išsiskiria tuo, kad turi itin retą - nulinę - kraujo grupę (tokią turėjo ir šalia Maroko esančių Kanarų salų gyventojai guančiai).

Vienas iš nemalonių dalykų Maroke tai, kad jis yra padidinto seismingumo zonoje. Dėl geologinių teritorijos ypatumų kasmet čia įvyksta silpnesni ir stipresni žemės drebėjimai, kartais jie būna katastrofiški, kaip, pavyzdžiui, žemės drebėjimas Agadyre 1960 metais.

Marokas yra labiausiai „snieguota" šalis Afrikoje. Čia netgi populiarus kalnų slidinėjimas, nes sniegas Atlaso kalnuose virš 1200 m iškrinta bent kelis kartus per metus, o virš 2000 m išsilaiko du mėnesius ir ilgiau.

Viešbučių specifika. Maroko viešbučiai kategorizuojami žvaigždutėmis. Lyginant su Europos viešbučiais, jie yra paprastesni (ypatingai 2-3 žvaigždučių viešbučiai), senesnės statybos, jie nėra modernūs, o jų interjerams dar retai naudojamos šiuolaikinės apdailos medžiagos. Vis dėlto daugelis 4 ir 5 žvaigždučių viešbučių turi nuostabiai išpuoselėtą aplinką: erdvius sodus, fontanus, baseinus. Kiekvienas iš viešbučių atrodo kaip atskiras botanikos sodas. Dažnai viešbučių bendro naudojimo zonos (restoranai, vestibiuliai) yra puošiami gyvų rožių puokštėmis. Ypatingas Maroko viešbučių bruožas - išskirtinė architektūra, marokietiškas stilius, gausu spalvų, detalių.

Tautos būdo bruožai. Tai saugi šalis su stipriu senovės paveldu, gyvomis tradicijomis vietinių žmonių širdyse. Sakoma, kad žmonės yra šalies sielos veidrodis. Maroko kultūros turtingumas, įvairovė ir unikalumas slypi tautiniame pavelde, žmonių sielose, akyse ir mintyse. Marokiečiai labai nuoširdūs ir paslaugūs žmonės, turistai dažnai pasijunta kaip namuose ar gerų draugų kompanijoje. Berberai santūresni nei arabai, ne tokie atlapaširdžiai, jie taip įkyriai neperša savo prekių kaip arabai, tiesiog leidžia rinktis: patinka - pirk, nepatinka - nereikia.

Ką verta išbandyti šalyje. Marokeypač įspūdingos visus rytietiško gyvenimo būdo privalumus turinčios medinos - miesto centrai su mečetėmis, turgaus aikštėmis, pirtimis ir kitais svarbiais pastatais. Marokas siūlo platų vandens sporto pasirinkimą: nardymą, plaukiojimą jachtomis, baidarėmis, buriavimą, banglenčių sportą. Taip pat Maroke labai populiarus golfas (šalia Agadyro kurorto yra keletas aukšto lygio golfo aikštynų).

Šalies keistenybės. Maroke yra draudžiama kritiškai kalbėti apie karalių, karaliaus šeimą, monarchijos koncepciją, Maroko teises į Vakarų Sacharos teritorijas, aptarinėti karaliaus valdomą turtą. Pagal Maroko Konstitucijos 2 straipsnį, monarchas yra visų šalies musulmonų religinis lyderis, svarbiausias nacijos atstovas, jos vienybės simbolis, šalies gyvybingumo ir tvirtumo garantas.

Futbolas - tai šalies fenomenas. Lietuviai pamišę dėl krepšinio, o marokiečiai eina iš proto dėl futbolo. Pasaulinę taurę Maroko komandos buvo laimėjusios 4 skirtingus sezonus. Futbolas čia žaidžiamas paplūdimiuose, specialiose aikštėse, net gatvėse.

Taksi Maroke neturi nustatyto tarifo, todėl kainos kartais būna tiesiog iš piršto laužtos. Tas pats ir turgavietėse. Čia niekada nesužinosi, kiek iš tiesų kainuoja prekė - jos kaina gali skirtingose vietose skirtis nuo kelių iki keliasdešimties kartų.

Agadyre daug elgetaujančių moterų su vaikais ant rankų.

Vietos, kurias būtina aplankyti šalyje. Būtinai reikėtų aplankyti didžiausią pasaulyje Sacharos dykumą, Marakešą, pamatyti autentišką miesto mediną su jos gyventojais, amatais ir senąja architektūra ir vieną žymiausių aikščių pasaulyje - Jemaa El Fna, kur renkasi burtininkai, kerėtojai, fokusininkai, pasakoriai, šokėjai, artistai. Nė vieno abejingo nepalieka Essaouira - nuostabus kurortas ant jūros kranto, kadaise buvęs portugalų ir ispanų jūros uostas, flamingų kolonijos netoli Agadyro, didžiausias Maroko miestas Kasablanka, kuris dar vadinamas ir šalies verslo sostine, snieguotos Atlaso kalnų viršūnės ir, žinoma, Atlaso kalnų papėdėje įsikūręs Fesas, laikomas Afrikos Atėnais, nes tai karalių miestas.

LANKYTINOS VIETOS

Rabatas - Maroko sostinė

Tai administracinis Maroko centras, sostinė, įsikūrusi prie Atlanto vandenyno. Ji dar vadinama Imperatoriškojo sodo miestu.

Lankydamies Rabate nepraleiskite progos apsilankyti medinoje, įkurtoje dar prieš Prancūzų okupaciją (1912 m.), Archeologijos muziejuje, kuriame yra eksponatų, menančių net Romos bronzos amžių, Rūmų muziejuje, kuris buvo pastatytas XVII a., o dabar tapęs parodų centru, Andalūzijos soduose, kur moterys renkasi savaitgaliais linksmai pačiauškėti, pasigrožėti augalais ir kt. Rabate taip pat įdomu pasižvalgyti po Udajo tvirtovę, Hasano bokštą ir mečetę, įspūdingą Mohamedo V mauzoliejų, antikinio romėnų miestelio Šela griuvėsius ir Mešuarą - karališkuosius rūmus supančią teritoriją.

Įdomus Rabato botanikos sodas. Jame daugiau kaip 100 rūšių medžių. Savo dydžiu stebina agavos (daugelio žiedai siekia 10 metrų), svyruoklinės palmės. Čia auga 800 m. senumo bananmedžiai.

Sachara - dykumų karalienė

Sachara plyti nuo Nilo iki Raudonosios jūros ir yra pati didžiausia pasaulyje - apie 9 mln. kvadratinių kilometrų. Sacharos dykuma užima beveik trečdalį Afrikos. Tai didžiausia ir karščiausia pasaulio dykuma (vasarą čia temperatūra pakyla iki 50 laipsnių karščio). Maroko Sacharoje palyja tik kas keleri metai ir tai trunka tik kelias minutes. Rodos, tokioje šalyje neįmanoma gyventi, tačiau vandeniu Maroką aprūpina požeminiai kanalai, nutiesti iš miesto į miestą, iš Maroko į Alžyrą. Net Sacharoje matyti žaliuojančių plotų - paukščių čiulbesiu ir vandens čiurlenimu alsuoja oazės.

Tačiau yra sugebančių išlikti ir tokiomis sąlygomis - visoje Sacharoje gyvena apie 2 mln. gyventojų. Dykumos gyventojus gelbsti palmės. Ant jų augančios datulės yra pagrindinė dykumos eksporto prekė. Tai labai ištvermingi ilgaamžiai medžiai. Jie vaisius veda 150 metų. Datulių palmės vadinamos medžiu, laikančiu galvą ugnyje, o kojas vandenyje. Toks prisitaikymas joms padeda išlikti. Vienintelė transporto priemonė Sacharoje - kupranugariai. Savo ir technikos ištvermę daugelis pasaulio lenktynininkų sausio mėnesiais išbando ilgiausiame ralyje Paryžius - Dakaras. Didelė jo dalis eina ir per Sacharą.

Kasablanka - šalies verslo sostinė

XVII a. viduryje šioje vietoje buvo tik maža berberų gyvenvietė. Vietiniai savo kalba miestelį vadino „baltais namais", vėliau taip jį ėmė vadinti ir ispanai (ispaniškai casa blanca reiškia „baltas namas"). Šis pavadinimas ir prigijo.

Didžiausias Maroko miestas - Kasablanka. Jis dar vadinamas ir šalies verslo sostine. Daugeliui amerikiečių ir europiečių Kasablanka asocijuojasi su gražiu gyvenimu, turtu ir nuotykiais. Gyvenimo tempu ir charakteriu Kasablanka primena Pietų Europos miestą: visur skubantys žmonės, moterys nedangsto veidų čadromis, segi trumpus sijonus, avi aukštakulnius batus. Miestas žavi kontrastais, tradicijų ir šiuolaikiškumo darna.

Kasablankoje yra kur pasižvalgyti: Jungtinių Tautų aikštė, senovinė medina, Mohamedo V aikštė, Karališkųjų rūmų prieigos, Habu kvartalas, Anfos gyvenamoji zona, Ain Djabo pajūrio kelias su restoranėliais ir baseinais. Turistus žavi Sacre Coeur katedra - tai puikus senovės Maroko architektūros pavyzdys. Senovėje ji buvo mokykla ir kultūros centras. Dailės vila suintriguos savo eksponatais, nes kviečia „paganyti" akis po Maroko dailės anomalijas. XVIII a. įkurta Maroko vila buvo to meto garsenybių susibūrimų vieta. Čia aktoriai ir rašytojai skubėdavo pailsėti nuo kasdienio šurmulio į jaukius kambariukus, apgaubtus mistiška atmosfera. Įspūdinga daugiau kaip 3 km ilgio dirbtinai sukurta Kasablankos - didžiausio Maroko uosto - krantinė. Kasablankos tarptautinis Mohamedo V oro uostas yra pats didžiausias šalyje. Jo ypač moderni keleivių įsodinimo sistema - šiuolaikinės architektūros paminklas.

Didžiausia šalies įžymybė - įspūdinga (antra pagal didį po Mekos) Hasano II mečetė Kasablankoje. Joje vienu metu gali melstis 25 tūkstančiai tikinčiųjų, dar apie 80 000 gali tilpti aplink pastatą. Mečetė pastatyta 1993 m. Ji stovi ant vandenyno kranto. Tai pats aukščiausias pastatas mieste, antras pagal aukštį visame musulmoniškame pasaulyje (po Mekos). Po mečete įrengta pirtis visiems tikintiesiems praustis. Tai prancūzų architekto Michele'io Pinsso kūrinys. 3300 meistrų mečetėje įrengė patį aukščiausią pasaulyje minaretą (bokštą). Jis siekia 200 metrų. Įtaisytas ir surenkamas stogas - per tris minutes milžiniška salė tampa terasa po atviru dangumi. Tai pati puošniausia musulmonų religinė šventovė.

Senamiestyje - Kasablankos medinoje - kadaise šurmuliavo garsusis rytietiškas turgus. Į greitai augantį miestą iš visos šalies suvažiuodavo daug žmonių. Iš pradžių jie kūrėsi aplink mediną, vėliau - ir toliau. Plėtėsi naujų parduotuvėlių, suvenyrų kioskelių, kavinukių kvartalai. 1923 m. pradėta statyti naują mediną, kuri būtų šiuolaikiška ir atspindėtų marokiečių gyvenimo tradicijas. Senoviniame Mahakma du Pacha pastate, kur anksčiau Kasablankos valdovai priimdavo svečius, dabar įkurta vieno iš septynių miesto rajonų prefektūra. 64 salės stebina interjero puošnumu.

Marakešas apsuka galvą

Marakešas - antras pagal dydį (po Rabato) Maroko miestas, kartais dar vadinamas Raudonąja oaze, Pietų perlu, rytietiško Maroko širdimi. Čia skuba visi, kurie nori pažinti „tikrąjį Maroką". Jis įsikūręs šalies centre, kalnuose.

1062 m. Marakešą įkūrė Almodovarų dinastijos pradininkas Jusufas ibn Tašminas. Greit jis tapo komerciniu, kultūriniu ir religiniu Magrebo, Andalūzijos ir dalies Afrikos centru. Miestą valdė keturios karališkosios dinastijos. Kiekviena paliko savo pėdsakų. Marakešas XI-XII ir XVI-XVII a. viduryje buvo Maroko sostinė. Tai tikras arabiškas miestas su tipiška musulmoniška kultūra.

Būdami čia Jūs patys galite tapti gidais. Tik reikia vaikščioti po miestą ir stebėti, kas vyksta. Mieste daug aikščių. Žymiausia yra miesto centre - Djemaa el fena. Čia galite stebėti akrobatų, būgnininkų, šokėjų ir komediantų pasirodymus ištisą parą. Čia ir kobrų kerėtojai, ir likimo būrėjos, ir sendaikčių pardavėjai, bebaimiai akrobatai, ugnies rijikai, šokėjai, visokiausi keistuoliai, prieskonių ir kvepalų pardavėjai, tatuiruočių kūrėjai. Ir visa tai - turistams.

Čia daug turgų, kuriuose pasivaikščioję pasijusite tarsi stebuklų pasakoje. Lankytis turguose patartina ankstyvą rytą arba vėlyvą popietę, kad išvengtumėte spūsties. Miesto medina alsuoja krašto istorija: čia aplankysite miesto įkūrėjo Jusufo ben Tašfino mauzoliejų, Auksinių obuolių mečetę, IX a. pastatytus Bachijos rūmus. Tai buvusi didžiojo vizirio sultono Mulos al Chasano rezidencija. Rūmuose 150 kambarių, vidinis kiemelis su fontanu grįstas marmuru. Būtina apsilankyti ir įspūdingame XX a. Mažorelio sode, kur sukaupta daugybė retų pasaulio augalų. Berto Flinto muziejus skirtas šio krašto žmonių menui ir tradicijoms. Čia gausu tradicinių kilimų, muzikos instrumentų. Vertėtų aplankyti Marakešo muziejų. Turistams įspūdį daro Kutubijos mečetė - puikus ispanų ir maurų architektūros pavyzdys. Toliau už mečetės - Menaros sodai. Jie laikomi romantiškiausia miesto vieta.

Visa tai aplankę tikrai jausitės fantastiškai. Jeigu norite ramiai pakvėpuoti grynu oru ir užkąsti, siūlome miesto parkuose susirasti jaukią vietelę ir tiesiog stebėti aplinką. Patikėkite, tai veiks kaip meditacija. Miestą tarsi tvirtovė ratu apsupusios 180 000 palmių. Truputį toliau akis vilioja apelsinmedžiai, alyvmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai. Mieste nuolat čiulba paukščiai, iš tolo kvepia jazminai, žydi garsiosios Marakešo rožės, svyra bugenvilijų žiedai. Tolyje boluojančios snieguotos Atlaso kalnų viršūnės ir įkaitusios raudonos šio miesto namų sienos sukuria tipišką šiam kraštui peizažą.

Į miestą atvažiuoja visi šalies svečiai, norintys pamatyti tikrąjį Maroką, o miesto laisvalaikio programų gausa ne vienam apsuka galvą. Siaurose senovinėse gatvelėse vos telpa daugybė automobilių. Čia gausu ne tik atvykėlių iš kitų šalių, bet ir pačių marokiečių. Jie myli šį miestą ir nepraleidžia progos jame apsilankyti. Prie miesto plyti didžiuliai golfo aikštynai. Marakeše kasmet rengiami tarptautiniai filmų festivaliai, čia suvažiuoja daugybė garsių žvaigždžių.

Karališkajame Fese - kultūros lobynai

Fesas įsikūręs šalies šiaurinėje dalyje, šiaurinėje Atlaso kalnų papėdėje. Jis laikomas Afrikos Atėnais, nes tai karalių miestas, arabiškojo Maroko centras. Jį pačiais pirmaisiais islamo amžiais (maždaug prieš 1200 metų) įkūrė šventasis marokietis Mula Idrisas I. Sakoma, kad jis buvo pastatytas... kauptuku. Kai Mulai padovanojo iš aukso ir sidabro nulietą kauptuką, jis juo pažymėjo ribas, kur turėjo iškilti pirmoji arabiškojo Maroko karalių dinastijos tvirtovė.

Nuo žinomų Rytų miestų Bagdado ir Kairo Fesas skiriasi tuo, kad savo architektūroje jis išsaugojo ilgaamžę istoriją. Čia turistus pribloškia užburianti arabiška rūmų, mečečių, muziejų architektūra. Kultūriniai lobynai tokie žavintys, kad daug kas juos lygina su Florencijos ar Atėnų turtais. Pačioje seniausioje senamiesčio dalyje kai kurios gatvelės tokios siauros, kad eidamas abiem alkūnėmis lieti namų sienas. Tai pačios siauriausios pasaulyje gatvelės. Senamiestyje galima ir pasiklysti - čia vinguriuoja apie 10 tūkstančių gatvių ir gatvelių, kurios net neturi pavadinimų.

Pavaikščiojus po miestą, užuodus jo kvapus, pamačius vaizdus, neįmanoma jo nepamėgti. Fese vertėtų apsilankyti Merenidės kapuose, Boujeloud soduose, kuriuose rasite jaukių kavinių ir net patys galėsite surengti pikniką. Savo grožiu stulbina 1321 m. statyta žaliai balta Medersa el Sahrij mečetė. Jos kiemas grįstas marmuru ir oniksu.

Kitos religinės pakraipos atvykėliai iš Kairuano pastatė nuostabią Kairuano mečetę. Jos įkūrėja - moteris, pabėgėlė iš Tuniso. Mečetę ji pradėjo statyti savo tėvo garbei 859 m. Tai kartu buvo ir pirmoji mokslo įstaiga, intelektualinis centras. Išskyrus kai kuriuos priestatus ir dekoro pakeitimus, dabartinė mečetė išsaugojo pagrindinius Almodovarų dinastijos valdymo laikų architektūros bruožus. Mečetės biblioteka yra viena didžiausių pasaulyje - čia sukaupta apie 30 000 tomų prašmatniai įrištų Korano raštų. Jų amžius skaičiuojamas nuo IX šimtmečio. Kairuano mečetė nuo seno buvo žinoma kaip vakarų islamo universitetas. Fese iš viso yra apie 800 mečečių, tačiau svarbiausia iki šiol išlieka didžiausia Šiaurės Afrikoje Kairuano mečetė, kurioje per religines šventes gali tilpti 22 tūkst. maldininkų.

Skirtingai nuo Kairuano, kitoje miesto dalyje esanti Andalu mečetė išliko pagrindiniu miesto kulto statiniu dešiniajame upės krante.

XIII a. viduryje pasikeitė valdžia. Feso senamiestis jai pasirodė per mažas, tad buvo pastatyti didžiuliai karališki rūmai su aukso durimis, įkurtas sodas, atidarytas turgus ir religinė Korano mokykla. Nuo šių laikų pradėjo plėstis ir Feso naujamiestis. Dabar jis susideda iš dviejų dalių: Fes el Djedid (naujasis) ir Fes el Bali (senasis). Kai karalius persikėlė į Rabatą, Fesas tapo paprastu provincijos miestu, tačiau išliko religine Maroko šventove ir išsaugojo prekybos ir amatų centro šlovę.

Šiandien naujamiestyje daug plačių bulvarų, fontanų. Fese gausu modernių klubų, jaukių kavinių ir restoranų, puikiai išvystytos transporto linijos, todėl patys galite pakeliauti aplink miestą. Tai nepamirštamas, prašmatnus ir daugiasluoksnis miestas, kuriame nuolat gausu svečių.

Fesas garsėja ir savo kulinarija. Tai tikras gastronomijos centras. Paragaukite tradicinio patiekalo - puikios „pastillos": tai ypač lengvučiai paplotėliai, pertepti balandžių mėsa, migdolais ir įvairiausiais prieskoniais. Birželio mėnesiais mieste organizuojamos folkloro šventės: dainuojamos liaudies dainos, šokami liaudiški šokiai. Šioje džiugioje šventėje labiausiai galima pajausti Atlaso kalnų ir jų priekalnių gyventojų dvasią.

Būtina apsilankyti ir netoli Feso esančiuose stalaktitų ir stalagmitų urvuose. 180 m gylyje išvysite nepamirštamą mineralų žaismą, jus pakerės ir spalvos, ir formos.

Meknesas - Maroko Versalis

Meknesas vadinamas Maroko Versaliu. Tai vienas iš keturių svarbiausių imperatorių miestų, įsikūrusių šiaurės Atlaso kalnų plynaukštėje. Miesto istorija prasideda Almodovarų dinastijos laikais XI šimtmetyje, kai jį įkūrė berberai. Atvykę iš sausringų kraštų jie čia rado gausybę vandens, derlingas žemes ir alyvų giraites. Anksčiau jis taip ir buvo vadinamas - Alyvų Meknesu. Miestas ilgai buvo karalių vizirių rezidencija, kol XVII a. šalies istorija nepasuko kita kryptimi. Susižavėjęs Mekneso grožiu sultonas Mala Ismailas šį miestą pavertė galingu ir svarbiu savo imperijos miestu. Į valdžią šis sultonas atėjo 1672 m., būdamas 26 metų. Norėdamas pažymėti savo valdymo pradžią, liepė ant miesto sienų susmaigstyti 700 nukirstų priešų galvų.

Per 50 Ismailo valdymo metų mieste buvo pastatyta daugybė mečečių, rūmų, įkurta sodų, grūdų saugyklų, arklidžių. Tačiau Ismailo miestas-svajonė, apsuptas masyvia siena, taip ir nebuvo baigtas. Jo asmeniniu įsakymu buvo pastatytas ir miesto kalėjimas - milžiniški požemiai, užimantys septynių kvadratinių kilometrų plotą. Jis vadinamas Karos vardu. Tai portugalo vardas, kuriam valdovas pažadėjo laisvę, jeigu jis padarys 40 tūkst. kalinių talpinančio kalėjimo planą. Šiandien Karos kalėjimo durys atviros, tačiau net ir nedaugelis vietinių gyventojų ryžtasi leistis žemyn, nes Meknese jau nėra žmogaus, kuris žinotų visus gudriai išraizgytus kalėjimo labirintus.

Labai spalvingos Mekneso turgavietės. Čia rasite tokių daiktų, kad neteksite žado.

Vešliame karališkame sode, kur gausu egzotiškų vaismedžių, įsikūręs karališkasis Mekneso golfo klubas, turintis 9 golfo laukus.

SVARBŪS ADRESAI

Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijos Respublikoje Maroko Karalystei:

22, bd de Courcelles
75017 Paris
FRANCE

Tel.: +33 1 40 54 50 50
Faksas: +33 1 40 54 50 75

El.paštas: amb.lituanie magic.fr
www.amb-lituanie-paris.fr